Sigitos laiškas būsimai mamai

Vis dar nešiojuosi  prisiminimuose tą patirtį – kai savo rankose laikiau savo pirmą vaikelį…Tokį mažą, nuostabiai gražų, kvepiantį kažkuo daugiau nei pienu. Mano jausmai šokinėjo nuo visiškos palaimos ir euforijos iki beviltiškai sunkios atsakomybės, nuo patyrimo, jog galiu pereiti kalnus dėl savo mažylio iki visiškos bejėgystės. Aš, kaip ir daugelis mamų, galvojau, jog vaikelis – tai džiaugsmas (ir šešėlyje tupėjo mintis: „jei jaučiuosi blogai, ar aš jo nemyliu?“). Aš turėjau norą ir viltį suteikti jam patį geriausią gyvenimą, tačiau tarp visų pasirinkimų sunku susivokti. Kas yra teisingas kelias? Aš pirmą kartą suvokiau, koks gyvenimas nenuspėjamas, nesukontroliuojamas – o norėjau savo mažylį apsaugoti nuo viso skausmo. Ir ypač nuo skausmo, kurį kažkada pati patyriau savo gyvenime. Ir kiekvieną kartą kaip peiliu perverdavo matymas, jog man nepavyksta būti tuo ko norėčiau, negaliu duoti tiek, kiek norėčiau, nesu ta, kokią save įsivaizdavau, kad turėčiau būti. Būdama jauna mama varčiau žurnalų lapus, naršiau interneto platybėse bandydama susivokti – o kaip gi kitom? Ir mane liejo begalės laimingų nuostabių vaikų nuotraukų ir laimingų, pasitikinčių savimi mamų. Antraštėse vis mirguliuodavo žinutė, kad yra tas kelias, tas būdas, tas metodas, kuris padės man suteikti patį geriausią…Kol galiausiai sustojau ir pradėjau klausti savęs, kas čia vyksta su manim, su pasauliu, kas yra motinystė gilesne prasme?

Nuo tada pradėjo vertis klodai, patyrimai, istorijos, susitikimai. Iš kurių gimė mano knyga „Motinystės kelias“, kurie atvedė mane prie to, jog dabar kasdien girdžiu istorijas mamų, keliaujančių per motinystės kalnus ir daubas, jausmų jūras ir pelkes. Ir kuo daugiau klausaus, kuo daugiau kalbu, tuo labiau suvokiu, jog kiekviena labai savaip mes einam kažkokią panašią kelionę. Mes visos susiduriam su savo vaikyste ir jos nuostabiomis ir kartomis klaikiomis patirtimis…mes visos susiduriame su šiek tiek išprotėjusia mūsų laikų kultūra, kuri pasigavus iliuziją apie tai, jog viską galima „padaryti tobulai“ ir jei kas nevyksta tobulai – kalta mama. Ir mes visos susiduriame su tuo, jog būnant mama, kažkas vyksta labai giliai mumyse. Ir šita gili kelionė kartais būna kupina džiaugsmo ir atradimų, kartais kupina liūdesio, gedėjimo, atsisveikinimų ir susitikimų. Ir tada, kai pradedame šį patyrimą matyti kaip savo gyvenimo kelionę – atnešančią kažką naujo, ašaromis nuplaunančią kažką seno ir nebereikalingo – atsiranda prasmės jausmas, kuris pirmas mus ištraukia iš bejėgiškumo liūno.

Aš noriu tau pasakyti, jog tu ne viena. Jog tu „nesusimovei“ savo motinystėje. Net jei norisi bėgti iš namų, net jei pikta tiek ant savo mažylio, jog pačiai baisu – tu nesusimovei, tu nesi silpna. Atrask tekstus, atrask kitus žmones, kuriems gali pasipasakoti, kuriems gali atsiverti ir nustebsi, kiek sąskambių atrasi kituose. Kiek moterų gali suprasti, ką tu išgyveni. Rask ausis, kurioms gali papasakoti savo gyvenimo istoriją ir istoriją, kurioje gyveni dabar. Ir tu nustebsi suvokusi, jog pradėjusi pasakoti, ta istorija pasikeis – pasikeisi ir tu. Ir saugokis kaltės – ji naikina sielą. Jei imsi griaužti ir kaltinti save, jei bandysi save „padaryti“, tavo motiniška intuicija (kurią tu turi, net jei pati to nežinai) negalės sušilti ir išsiskleisi. Tad bendrauk, kalbėk, pasakok, rašyk, skaityk, maudykis vonioje, šoks, rėk, verk, grok, dainuok, valgyk, rask rankas, kurios tave glostys, akis, kurios kartu su tavim verks, ausis, kurios girdės tave nebandydamos  pakeisti. Rūpinkis savimi. O tada visa kita vyks savaime. Ir tavo mažylis tada patirs tai, ką tu ir nori jam duoti – šiltas rankas, kurios apkabina, akis, kurios jį mato ir balsą, kuris jam dainuoja…jam reikia tik tiek. Ir to gana…

Sigita Valevičienė

Psichologė, keturių vaikų mama, knygos „Motinystės kelias“ autorė

Sigita.eu

Hipnogimdymas.eu