Pogimdyminė melancholija ir depresija. Pogimdyminė psichozė

Pogimdyminė melancholija gali prasidėti praėjus vos kelioms dienoms po gimdymo ir tęstis kelias valandas, dienas arba ilgiau (iki dviejų savaičių) ir praeina savaime. Ši būsena nėra liga.

Pogimdyminės melancholijos ženklai:

  • staigūs nuotaikos pokyčiai,
  • nerimas,
  • liūdesys,
  • irzlumas,
  • verksmingumas,
  • pablogėjusi dėmesio koncentracija,
  • apetito pokyčiai,
  • su miegu susiję sunkumai,
  • nuovargis.

Išgyvenant pogimdyminę melancholiją padidėjęs jautrumas, liūdesys, sutrikimo jausmas ir kiti sunkumai nėra pastovūs. Būsena dienos eigoje gali keistis sulaukus artimųjų palaikymo, atsitraukus nuo kūdikio, pailsėjus.

Pogimdyminę melancholiją patiria nuo 60 iki 80 proc. gimdžiusių moterų. Jos pabaiga nebūna labai aiški, tiesiog savijauta po truputį gerėja ir grįžta į įprastą būseną.

Pogimdyminė depresija dažniausiai pasireiškia per keturias savaites po gimdymo, tačiau gali pasireikšti ir per ilgesnį laiką – per pirmuosius šešis mėnesius ar net pirmuosius metus po gimdymo.

Sergant pogimdymine depresija toliau išvardyti simptomai tęsiasi dvi savaites ir ilgiau:

  • nesibaigiantis intensyvus liūdesys bei tuštumos jausmas,
  • interesų bei malonumo jausmo praradimas,
  • užsisklendimas savyje, vengimas bendrauti net su pačiais artimiausiais žmonėmis,
  • nuolat besitęsiantis nerimas, nepasitenkinimas, padidėjęs dirglumas,
  • nemiga arba padidėjęs mieguistumas,
  • energijos, motyvacijos stoka ir nesibaigiantis nuovargis,
  • verksmingumas,
  • kūno svorio bei apetito pokyčiai (padidėjęs arba sumažėjęs),
  • kaltės ir nevisavertiškumo jausmas,
  • dėmesio sutrikimai (sunkumas susikaupti),
  • sunkumai priimant sprendimus,
  • įkyrios, gąsdinančios mintys apie baimę sužeisti, pakenkti kūdikiui ar susižeisti pačiai, nesidomėjimas, abejingumas kūdikio atžvilgiu,
  • mintys apie savižudybę.

Pogimdymine depresija suserga apie 10–15 proc. pagimdžiusių moterų. Dar apie 20–30 proc. visų gimdžiusių moterų niekada nesikreipia pagalbos ir joms niekada nenustatoma pogimdyminės depresijos diagnozė, nors gyvena kančioje.

Pogimdyminė psichozė išsivysto per pirmąsias dvi savaites po gimdymo, yra gerokai retesnė, pasireiškia maždaug vienai arba dviem moterims iš 1000. Tai jau kur kas sunkesnė neseniai gimdžiusios moters būsena. Artimieji tai nesunkiai pastebi, nes moteris pradeda elgtis neįprastai ar net keistai (gali matyti ir girdėti tai, ko nėra, visiškai nesidomėti arba neadekvačiai elgtis su kūdikiu, būti stipriai užsisklendusi ir atsiribojusi, vangi arba, priešingai, nustoti miegoti, tapti perdėtai energinga, netinkamu metu arba nuolatos užsiimti namų ruošos darbais; elgesys yra chaotiškas, aiškiai stokojantis nuoseklumo, o pradėti darbai dažnai lieka neužbaigti).

Vyrų pogimdyminė depresija yra menkiau ištyrinėta ir apie ją žinoma bei kalbama kur kas mažiau. Tėčiai tapę vyrai taip pat gali susirgti pogimdymine depresija. Jie išgyvena tuos pačius jau minėtus jausmus ir simptomus, su kuriais susiduria ir moterys.

Sunkumai, su kuriais susiduria vyrai:

  • Informacijos trūkumas, kad vyrai gali sirgti pogimdymine depresija.
  • Patys vyrai ir juos supanti aplinka neretai palaiko ir skatina stipraus bei kieto vyro stereotipus, todėl vyrai slepia ir slopina savo jausmus. Neretai jie mano, kad tokiu būdu saugo žmoną ir vaiką. Nesikreipiant ir nesulaukus pagalbos, būsena gali dar labiau sunkėti ir tapti dar didesne našta šeimai.
  • Didžioji dėmesio dalis po gimdymo tenka pagimdžiusiai moteriai ir kūdikiui. Vyrai dažnai lieka šešėlyje. Dalis vyrų pasijunta nereikalingi ir nerandantys savo vaidmens pagausėjusioje šeimoje.

Vyrų depresija gali turėti tų pačių neigiamų pasekmių visai šeimai kaip ir moters depresija. Svarbu kreiptis pagalbos ir tokiu būdu pasirūpinti savimi ir savo šeima.