Pamenu kaip šiandien: kūdikį antrą mėnesį nešioju ant rankų. Visą laiką. Visą. Du mėnesius nuo gimimo. Dieną ir naktį. Tik ant rankų miega, tik ant rankų valgo (žinoma, juk žindau), tik ant rankų būdrauja… O vos kelerių metų sesutei ne taip lengva suvokti, kas čia įvyko ir kodėl viskas taip staiga pasikeitė. Kodėl mama negali DABAR pažaisti TIK su ja? Kodėl mama negali išnešti to mažo šaukiančio padarėlio į kitą kambarį DABAR PAT?
Nepamenu tikslios dienos ir tikslių aplinkybių, bet tiksliai pamenu tą akimirką, kai dvejų metų „didžioji“ trenkia mažylei, o aš pribėgusi impulsyviai trenkiu jai. Ir tuomet dar labiau išsigąstu…
Naktį užmigti buvo nelengva. Bandžiau suvokti, kas įvyko. Stengiausi sustabdyti savęs kaltinimo ir smerkimo srautą ir iš tiesų savęs paklausti: „Kas įvyko? Ką galiu padaryti, kad tai nepasikartotų?“ Tą naktį supratau esminę motinystės pamoką: nori pasirūpinti kitais – pirma turi pasirūpinti savimi. Kitaip – niekaip. Pavykus rasti laisvos nuo savikaltos erdvės, aiškiai supratau, kad kai esu tokia pavargusi, yra akimirkų, kai kitaip tikrai negaliu. Tiesiog negaliu. Ir nekalbu apie savikontrolę. Negaliu sau pasakyti: „Ei, pasistenk dar labiau, susiimk dar stipriau.“ Tai tiesiog neveikia. Ir tai visiškai neprasminga. O kai imu save kaltinti ar smerkti… Oi… Tam sunaudoju paskutinius energijos likučius. Puiku, jei galiu save suprasti ir atjausti: „Taip, man šiandien sunki diena (ir ne pirma tokia), taip, mano vaikams irgi ne itin lengva“ Visa tai laikyti viduje yra labai labai keblu… Tą akimirką, kai galiu suprasti ir priimti savo bejėgiškumą, savo trūkumą, savo negalią, užuot vertusi save galėti dar daugiau… Tą akimirką jėgų šiek tiek, tik šiek tiek padaugėja. Bet sunkią akimirką tas mažas lašelis gali išgelbėti.
Žinau, kad esu ne viena. Visi augindami su vaikais susiduriame ir iš labai arti apčiupinėjame savo kantrybės bei galimybių ribas. Skausmingas patyrimas. Antra vertus, bet kokie didesni išbandymai dovanoja ir plačias galimybes augti.
Šiuo metu vaikai jau paaugę, o vyras išeidamas į darbą nebesako: „Na, tu laikykis, o aš einu pailsėti.“ Vaikus vežame į mokyklą, o į darbą keliaujame kartu. Vis dėlto iš to ankstyvojo motinystės laikotarpio išsinešiau kelias pamokas, kurios itin pravertė tuomet, praverčia ir dabar. Noriu jomis pasidalinti.
Kaltė ar atsakomybė?
Kaltė – prabanga, kurios negaliu sau leisti. Nebepamenu, kurioje knygoje skaičiau, jog kaltė – prabanga, kurios verta atsisakyti. Buvau nustebusi, pasipiktinusi, o dar po akimirkos – sužavėta! Iš tiesų, kaip dažnai kaltė yra tinkamo sprendimo pakaitalas. Pasijuntame kalti, pasigraužiame, pamenkiname save. Ir štai – jau galime sau duoti „išrišimą“. Jau nusibaudėme ir nieko spręsti nebereikia. Kaltės formulė: netinkamas elgesys – bausmė – laisvas. Dažniausiai kaltė yra ir atsakomybė pakaitalas. Ar girdėjote kada panašų mamos monologą: „Aš tokia kalta, tokia kalta, tokia kalta – o tie niekšeliai mane iš kantrybės išvedė…“? Tai irgi kaltės miražai. Labai sunku jaustis kaltam, tai ypač skaudus ir sunkiai ištveriamas jausmas. Tą akimirką, kai jo nebeištveriame, moneta apsiverčia ir randame sprendimą: „Čia ne aš kalta / kaltas, čia jis mane sunervino!“ Pagaliau galime lengviau atsidusti – gavome „išrišimą“, išsprendėme vidinį konfliktą ir atsikratėme kaltės, nusimetėme nuo savo pečių atsakomybę. Ir vėl „viskas, ko reikia, padaryta“.
Dažnai manome, kad kaltė apsaugo nuo netinkamo elgesio ateityje. Vis dėlto atsakomybė ir kaltė seka labai skirtingas istorijas. Iš tiesų prisiimu atsakomybę tuomet, kai tikrai klausiu, ką ir kaip galiu padaryti kitaip, o ne tuomet, kai aklai ir beatodairiškai smerkiu save.
Atsakomybė – klausti ir spręsti, o ne kaltinti ir smerkti
Išmokau iš tiesų savęs paklausti: „Ką galiu padaryti kitą kartą, kad taip neatsitiktų?“ Išmokau atsakyti sau į šiuos klausimus. Išmokau priimti tai, kad nesąmonių padariau, padarau ir padarysiu. Išmokau greitai sau atleisti, priimti sprendimus ir eiti toliau. Kuo greičiau sau atleidžiu, kuo greičiau priimu savo netobulumus, tuo greičiau pavyksta viską išsiaiškinti su vaikais ir su savimi. Tuo aiškiau matyti galimi sprendimai.
Rūpestis savimi
Esminis atsakymas į klausimą, ką galiu padaryti, kad tai nesikartotų ateityje, visada yra vienas: pasirūpinti savimi. Lieka tik suprasti, kaip būtent man svarbiausia savimi pasirūpinti šiuo metu. Ko dabar trūksta labiausiai: miego, gero maisto, įspūdžių, draugės, vienatvės, judesio, gamtos, buitinės ar emocinės paramos?
Sąmoninga auklėjimo filosofija ir aiški strategija
Labai padeda žinios. Padeda, kai aiškiai žinau, kaip noriu auginti vaikus ir kodėl būtent taip. Padeda, kai galiu suprasti, kas iš tiesų tuo metu vyksta su vaiku. Ir, priešingai, labai trukdo tokios nuostatos kaip „vaikai turi būti paklusnūs“, „draugės vaikai seniai jau moka patys susitvarkyti, o maniškiai…“, „jie tai daro tyčia“, „jie manipuliuoja manimi“…
Ir net tuomet, kai jėgos išsenka ir nori nenori į galvą pradeda lįsti visas vaikų auklėjimo folkloras, kurį esu mačiusi ir patyrusi tarybinėje kultūroje. Tuomet giliai įkvėpusi oro turiu sau apie ką priminti ir ko įsikibti tarsi plūduro, neleidžiančio nuskęsti automatinių reakcijų jūroje. Žinios padeda pasirinkti.
Verta prisiminti, kad naujų dalykų mokomės ne apimti streso ir ne pervargę. Tuomet vienintelis tikslas – išgyventi mažiausiomis sąnaudomis ir nuostoliais. Mokytis galime, kai „grįžtame į save“. Tuomet galime kelti klausimus, ieškoti atsakymų, informacijos, mokymų, knygų, vaizdinių paskaitų, pagalbos, psichoterapijos ir visko, ko tik mums gali prireikti, kad su savo vaikais ir savimi būtume taip, kaip norisi, o ne tik taip, kaip automatiškai išeina.
Aušra Mockuvienė,
Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė