Laukdamasi pirmojo vaikelio, buvau tvirtai įsitikinusi, kad motinystė pakeis mano gyvenimą. Kad pavirsiu kažkuo kitu, tapsiu kitu žmogumi. Tikėjau, kad pagimdžiusi būsiu laiminga. Jaučiausi esanti pakylėta, kad greitai tapsiu motina. Turėjau labai daug lūkesčių naujam savo gyvenimo etapui.
Mintyse įsivaizdavau save ramiai sėdinčią ir sūpuojančią kūdikį, kaip rodo filmuose. Bet gimus kūdikiui vietoje neišmatuojamos laimės gavau nesibaigiantį nuovargį, artimųjų priekaištus, skausmus, bemieges naktis ir veriančią nežinomybę. Atrodė, kad išsitrynė viskas, ką iki šiol žinojau. Buvau pasimetusi, be galo savimi nepasitikinti jauna mama. Tik po daugelio metų supratau, kad tokią mano savijautą lėmė pogimdyminė depresija. Buvau apatiška kūdikiui, abejinga, pikta, beviltiška, skruostais riedėjo ašaros, nerimavau ir norėjau nuo visų atsiriboti. Tai tęsėsi ir vis labiau ūmėjo. Supratau, kad negyvenu savo gyvenimo. Kažkas kitas, bet tikrai ne aš slankioja po namus. Tarsi stebėjau save iš šalies. Pasidarė tikrai baisu.
Tuo metu egzistavo vienintelis ir nenugalimas „supermamų“ tinklaraštis. Užsiregistravusi ir pabuvusi ten lygiai dešimt minučių supratau, kad esu visiškai viena ir galiu tik pati sau padėti. Intuicija sakė, kad turiu klausyti savo širdies. O širdis man sakė, kad aš jaučiu savo kūdikį ir geriausiai žinau, ko jis nori. Tą vakarą sūnus pirmą kartą užmigo valgydamas ir ramiai išmiegojo pusę nakties. Aš pailsėjau. Diena po dienos viskas šviesėjo, jaučiausi vis geriau ir geriau, o sūnus tapo ramus vaikelis. Mes nuoširdžiai pradėjome mėgautis vienas kitu.
Bet šis laiškas ne apie tai, kokie sunkūs tie pirmieji mėnesiai po gimdymo. Dešimt metų ieškojau atsakymų, kodėl gimus kūdikiui netapau laimingesnė, kodėl nepasikeitė mano gyvenimas, o atvirkščiai – tapo sudėtingesnis. Supratau, kad nei gimdymas, nei motinystė su tuo nesusiję. Savo gyvenimą rinkau kaip dėlionę ir supratau, kad mano pačios ryšys su savimi lėmė visą mane supančią aplinką. Mano sūnus buvo man tobula dovana: pirmas žingsnis link savęs pažinimo, įsiklausymo. Pradėjau save stebėti kaip filme ir priėmiau sprendimus. Atradusi ryšį su savimi pradėjau kurti savo gyvenimą, atsisveikinau su visomis ligomis, kurios lydėjo mane ilgus metus, atradau savo talentus, kuriuos taip uoliai slėpiau nuo vaikystės, ir šiandien esu pati laimingiausia moteris.
Vaikai ateina į mūsų gyvenimą ne dėl to, kad mes taptume kitokie. Jie pasirenka mus tokius, kokie mes esame. Jie ateina į mūsų gyvenimą tam, kad mes taptume savimi. Aš visada sakau, kad pirmiausia esu MOTERIS ir savo vaikų mama.
Tokia mano istorija. Šiandien aš – savo svajones pildanti moteris. Taip įkvepiu kitus svajoti. Esu „Svajonių kūrėjas“ knygos-dienoraščio šeimai autorė, rašytoja ir lektorė. Vedu seminarus tėvams apie tai, koks svarbus ryšys su savimi, norint kurti ryšį su savo vaikais. Konsultuoju asmeniškai.
Kristina