Laiškas nuo Jurgitos Vijūnės

Labas, mama,

tikriausiai gera girdėti šį kreipinį, kuris tave lydės visą gyvenimą. Gimus sūnui, gimiau ir aš – iš naujo, ir jau kitokia, nei buvau prieš kūdikio gimimą. Niekada negalėjau pagalvoti, kad motinystės jausmas gali būti toks stiprus. Kaip ir dauguma moterų galvojau, kad susilaukti vaikelio yra labai paprastas ir lengvas procesas. Pastoti neskubėjau, pirmenybę teikiau sėkmingai karjerai. Ne kartą girdėjau gydytojų rekomendacijas dėl nėštumo, tačiau visas mintis atidėdavau vėlesniam laikui.

Ir štai, praėjus keleriems metams, pajutau, kad esu pasiruošusi tapti mama. Pastoti anaiptol nebuvo taip lengva, kaip man atrodė. Vienas po kito atliekami nėštumo testai buvo neigiami, todėl daug galvojau ir kaltinau save. Visos mintys sukosi tik apie siekiamybę pastoti. Pavargau. Nustojau galvoti ir pasinėriau į meditaciją. Tą dieną, kai sužinojau, kad testo rezultatas teigiamas, negalėjau patikėti ir laukiau gydytojos patvirtinimo. O tada mane užplūdo laimė. Laukiau mūsų susitikimo. Pasimatymo su sūnumi metu verkiau iš laimės, kad pagaliau susitikome. Įprastai pasiekusi savo tikslą pajuntu palaimą ir ramybę, bet čia viskas kitaip. Mums abiem reikėjo laiko apsiprasti. Nesupratau, kas vyksta, kai grįžusi namo kelias savaites verkiau, kaltinau save, kad nieko nesugebu, kad viskas ne taip, kaip buvo prieš tai. Jaučiausi vieniša, liūdėjau, nepasitikėjau savimi. Namai atrodė kitokie, nei prieš išvykstant į gimdymo namus. Pirmuosius tris mėnesius bandžiau atsigauti pati ir susipažinti su mažyliu. Išmokau priimti artimųjų pagalbą, jaučiau begalinį jų palaikymą. Kai mažyliui sukako keturi mėnesiai, bendru šeimos sutarimu buvo priimtas sprendimas dėl mano grįžimo į darbą ir magistro studijų tęsimo. Užburtas greičio maratonas ir dar vienas etapas – priimti save kaip žindančią mamą su tikslia darbotvarke. Niekada nepamiršiu, kai važiuodama į darbą liejau ašaras, žvilgsniu palydėdama pasivaikščioti su savo vaikais einančias mamas. Daug bendravau su psichoterapeute ir atsakiau į visus klausimus, kurie šiandien man leidžia būti tokiai mamai ir moteriai, kokia aš ir noriu būti. Ne dėl kitų, o dėl savęs ir savo sūnaus.

 

Mieloji, linkiu tau atrasti jėgų net tada, kai labai labai sunku, nebijoti pasipasakoti, paprašyti pagalbos ar pasidalyti savo patirtimi. Linkiu atrasti vidinę ramybę. Būdama laiminga kaip moteris, tikiu, būsi laiminga mama, dukra, draugė ir žmona.

 

Jurgita

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *