• Kokios motinystės patirtys ir kodėl jaučiamės taip, kaip jaučiamės?
• Jei jausmų negalime „išjungti“, tai kaip su jais būti?
• Kaip galime panaudoti šitą jausmų audrą tam, kad geriau suprastume save?
• Jei tiek visko daug viska mamos psichikoje, kaip to „neperduoti“ vaikui?
• Ar galėsiu vaiką išmokyti priimti savo jausmus, jei pati to nemoku? 
• Ar galima jausmus „suvaldyti“? Ar galima jų „nejausti“? 
• Kas yra vidinė branda ir kodėl motinystė labai įdomus patyrimas, paskatinantis mus augti viduje?

„Nuo pastojimo mes pradedam vis intensyviau išgyventi begales jausmų – nuo laukimo iki nesaugumo „ar viskas gerai?“, nuo džiaugsmo iki nerimo „ar būsiu gera mama?“. Mes laukiam gimdymo ir kartu patiriam gimdymo baimę, santykių su partneriu pokyčius, neaišku iš kur iškylančias ašaras, irzulį ir norą „pabėgti nuo visų“, baimę „ar nesupanikuosiu gimdyme?“, „ar mokėsiu nusiraminti?“. O pagimdžius visa tai tik dar labiau įsibėgėja – kaltė, kad nepadarom pakankamai dėl vaiko, dėl vyro, dėl savęs; meilė susipina su nerimu, džiaugsmas, su pykčiu, bejėgiškumas su jausmu, kad „dėl savo vaiko, aš viską galiu“. Mes žinom, kad nuo mūsų jausmų labai daug priklauso – tiek gimdymas, tiek ryšys su vaiku, tiek santykiai šeimoje. Bet kaip juose nepasimesti? Kaip sau padėti?“ S.Valevičienė