Motinystės labai laukiau. Ruošiausi: lankiau seminarus, skaičiau knygas ir smalsiai klausiau kitų šeimų patirčių, bet ji ištiko tokia, kokiai nebuvau pasiruošusi nei aš, nei vyras.
Pirmuosius tris nėštumo mėnesius kankino stipri toksikozė, bet vėliau skrajojau lyg ant sparnų. Sūnus pasibeldė į šį pasaulį kaip planuota, praėjus deyniems mėnesiams, beveik tą dieną, kurią nurodė ir prižiūrėjusi gydytoja. Atėjo jis į pasaulį kitaip, nei planavau – pasiekus 8 centimetrų atsivėrimą, skubiai keliavome ant operacinės stalo, bet dėkoju visatai, kad sūnus gimė sveikut sveikutėlis.
Greičiausiai dėl operacijos patyriau stiprų prigimtinių instinktų patyrimą. Kad galiu būti kaip vilkė, ypač jei turiu pakovoti už savo sūnų. Suveikė neįtikėtino stiprumo instinktai, paaštrinę matymą, mąstymą, veiksmai tapo itin koordinuoti. Tokie stiprūs jausmai ir potyriai užvaldė pirmą kartą gyvenime.
Gijimas po cezario pjūvio buvo iššūkis. Siautė hormonai, jaučiausi lyg sudėta iš gabalų. Žindant skaudėjo, vaikštant skaudėjo, sėdint skaudėjo, miegoti negalėjau, pylė šaltas prakaitas, byrėjo ašaros, naktimis skaičiau ir ieškojau informacijos, kuri padėtų išeiti iš užburto rato.
Pamoka, kurią tuo metu išmokau: tokiomis akimirkomis negaliu likti vienai. Yra žmonių, kurie nori padėti, taip, kaip supranta, taip, kaip moka. Man tereikia juos prisileisti, leisti pagelbėti buityje suplaunant lėkštes, išplaunant grindis ar išvežant sūnelį valandai į lauką. Ir gyvybiškai svarbu sau skirti bent 20 minučių: nusiprausti po dušu, lėtai pavalgyti. Net tada, kai atrodo, jog tai neįmanoma. Vis dėlto tai yra būtina. Kad galėčiau būti kantri, atliepianti mama, pirmiausia pati turiu jaustis gerai.
Kitas ypatingas etapas užklupo po pusmečio. Sūnus naktimis pradėjo keltis kas 20–30 minučių. Pirmos savaitės vargino, bet kai tai užsitęsė kelis mėnesius, ėmiau eiti iš proto. Bet, pasirodo, prie visko galima priprasti. Mūsų naktys ypatingos ir dabar, nors sūnui jau daugiau nei dveji! Gydytojai ir po kelis vaikus užauginusios mamos sako, kad iki penkerių viskas turėtų susitvarkyti. Svarbiausia nepamiršti tikėti!
Naktį keltis daugybę kartų, žindyti, kai labai skauda, savus poreikius atidėti į šalį nėra sunku. Sunku, kai vaikas serga, kai jam negera. Tada sunku. Iš tiesų sunku. Tokiais žodžiais visuomet save guodžiu.
Ir vis dėlto, ar rinkčiausi kitą kelią? NE! Vaiko žvilgsnis, prisilietimas ar tiesiog buvimas šalia yra neapsakoma dovana. Tai Mokytojas – sulėtėjimo, savęs pajautimo, buvimo dabar, kantrybės, empatijos, ribų pažinimo, tikrosios meilės, dėmesingumo, santykio be žodžių ir begalės kitų momentų.
Žinau, kad kartais norime, jog dienos kuo greičiau eitų, ypač kai nelengva. Bet prisiminkite, kad nė viena diena nebegrįš. Linkiu kiekvieną dieną ieškoti būdų, kaip būti. Ne bėgti, bet būti. Kaip mokslininkams ištyrinėti kiekvieną jausmą, potyrį, mintį. Ir atminti, kad tokia diena gyvenime tik viena. Vaikas ir Tu tokia esate tik tą vienintelę dieną, akimirką. Viskas labai greitai kinta.
Ugnė
Mama, žmona, psichologė, geštaltpsichoterapijos praktikė, Mindfulness trenerė, vienas iš start4networking moterų erdvės įkūrėjų.