„Jau gili naktis, medžiai slepiasi po nukritusiais pavargusiais lapais, kažkur nuaidi vienišo žmogaus žingsniai… Visur tylu ir ta tyla rodos niekada nesibaigs. Ir atrodo rytas niekada neateis. Mes sėdime dviese – aš ir mano pilvelis. Ir taip kas naktį, kažko vis laukiame, vis nerimstame. Mūsų laukia svarbus susitikimas ir stebuklinga patirtis. Beliko tik dienas, o gal net valandas skaičiuoti…
Kas naktį meldžiu Dievą pilveliui sveikatos ir mažajam angelėliui ateiti į šį nuostabų pasaulį. Viduje toks jausmas, lyg šiluma, lyg palaima. Tai didžiulė dovana, kuri su manimi pasiliks visam gyvenimui.
Labai laukiu Tavęs mažas vaikeli, labai laukiu akimirkos kai Tave pamatysiu, užuosiu, paglostysiu, išbučiuosiu rankytes ir kojytes. Saugosiu Tave ir globosiu…
Jau greitai susitiksim mažas angelėli…“ 2010. 11.12. (Naktis prieš gimdymą)
Nėštumas man buvo lyg stebuklas. Paskutinės dienos iki gimdymo buvo pilnos jaudulio ir nekantrumo. Laukimas, baimė ir džiaugsmas pynėsi tarpusavyje. Į gimdymą važiavau kaip į didžiausią šventę. Nusimaudžiau duše, susitvarkiau plaukus, pasidažiau ir su šypsena išvažiavau į gimdymo namus…
Gimdžiau kaip super moteris ir jau po 6 valandų laikiau sūnų rankose! Buvo nuostabu iki pirmo žindymo… Nesupratau kodėl nėra taip paprasta maitinti krūtimi kaip mokė mokyklėlėje. Ištinusios ir kraujuotos krūtys nesustabdė manęs toliau žindyti. Laukiau grįžimo namo.
Namuose košmaras nesibaigė… Visur kraujas, skausmas toks, kad pakerta kojas ir suspaudžia galvą. Žindymas atrodė didžiausia bausmė. Nepasidaviau spaudimui nutraukti ir maitinti mišiniu, tiesiog negalėjau pasiduoti. Sūnus buvo labai neramus, gimė su padidintu tonusu, pieno gelta, disbakterioze ir turėjo beprotiškai stiprius pilvo dieglius. Klykdavo be pertraukos. Man atrodė tai niekada nesibaigs. Nuovargis mane nuvarė į visišką beprasmybę. Kaip dabar prisimenu save keliančią kūdikį į lovytę ir tai kaip netyčia stukteliu galvytę į lovytės kraštą. Verkiau nesustodama. Buvau baisi motina. Nesugebėjau nuraminti savo vaiko, taisyklingai žindyti, sustabdyti jo skausmo.
Dėkinga vyrui. Kuris buvo šalia ir stengėsi padėti. Padėjo atlaikyti mamos, tetos ir močiutės kritikos ataką. Patarimai skriejo į mano pusę tokie nesąmoningi, kad dabar kai pagalvoju, jei būčiau klausius, nežinau kuo būtų viskas pasibaigę…
Prasidėjo krūtų uždegimas, negalėjau judėti, pakilo temperatūra iki 38,5, vaikas nebeėmė krūties, klykė… Tada prisiminiau, kad PRADŽIŲ PRADŽIA mokytoja minėjo, kad jei bus bėdų – būtinai kreipkis. Dabar esu dėkinga visatai, kad gavau pagalbą. Po pusdienio pagerėjo savijauta. Parekomendavo labai gerus antspenius, kurių dėka nebekraujavo speneliai. Sugijo. Problemos lyg baigėsi, bet negerėjo sūnaus kraujo rezultatai dėl pieno geltos. Gydytojai liepė pieną keisti vandeniu ir retinti maitinimą krūtimi ir pereiti prie mišinių, nes kitaip biliriubino kiekis nemažės. Girdau vandenį ir verkiu. Širdis jaučia, kad negerai. Vėl pasiskambinau į PRADŽIŲ PRADŽIA ir pasirodo viską reikėjo daryti atvirkščiai. Didinti žindymo dažnį. Po kelių dienų pradėjo viskas gerėti.
Buvau nusilpusi, beveik nieko nevalgiau, nes viskas ką suvalgydavau kenkė kūdikiui. Jaučiausi tragiška motina. Jaučiausi nevykėlė. Be pertraukos verkiau. Viskas prarado prasmę. Kaip dabar prisimenu tą akimirką kai sūnus verkia, o aš tiesiog žiūriu į vieną tašką. Galima pavadinti tai stebuklu, bet neįtikėtinai pajaučiau, kad tai turi liautis. Pradėjau ieškoti būdų ilsėtis. Pradėjau klausyti širdies. Nustojau tvarkyti namus, gaminti valgyti, pradėjau migdyti sūnų savo lovoje. Pirmą kartą išsimaudžiau duše. Išsiploviau galvą (Iki tol 2 s. greičiu apsiprausdavau). Išsitraukiau kosmetiką, pasidažiau. Visas sūnaus miego minutes ir aš miegojau… Ir po kokios savaitės aš atsigavau, išlindau iš duobės. To kaina – vyras perėmė buitį, atsiribojau nuo giminės, klausiau tik savo širdies, daug gryno oro, grožio minutės sau…
Verkiu rašydama šį tekstą ir džiaugiuosi, kad dabar turiu sveiką ir protingą sūnų. Po dviejų metų gimė dukra. Viskas buvo kitaip, nes turėjau storą skūrą viskam. Žinojau ko laukti, žinojau kam ruoštis. Išjungiau telefonus. Atsiribojau nuo pasaulio ir džiaugiausi motinyste. Buvau su savo vaikais.