Laiškas nuo Gedimino

Sveikas, bičiuli,

Tai ką, sveikina draugai, rūpinasi tėveliai, kolegos supratingai linksi? Kad ir kiek visiems įrodinėtum, koks kietas esi, kažkur giliai kirba jaudulys, nepaleidžia abejonės – kada gi? Kaip gi? Pažįstamas jausmas! Bet turiu gerą naujieną – ta diena ateis, kai mažiausiai to tikėsitės. Kad ir ką begalvotum, kad ir kiek beplanuotumėt, būsite „užklupti netikėtai“, kaip tie kelininkai pirmojo sniego – šitą sakau iš patirties. Bus tai vėlyvas vakaras ar ankstyvas rytas, mažai svarbu. Bet tai ateis ir praeis kaip sapnas, kurio niekada nepamirši, jei būsite kartu. Pirmas mano patarimas – būk kartu. Net jei tikrai baisu, net jei kažkas iš artimųjų sakys, kad vyrui ten nėra ką veikti – būk kartu. Jai labai reikės tavo paprasto buvimo šalia, kelių paguodžiančių žodžių, rankos paspaudimo ar apkabinimo. Nieko daugiau, viskuo kitu pasirūpins tą išmanantys žmonės. Bet artimiausio žmogaus buvimo šalia nepakeis niekas. Ir tai, ką patirsite drauge sulaukdami jo ar jos liks didžiausias jūsų nuotykis kartu. Didžiausia ir įspūdingiausia patirtis, kurią gyvenime patiria ne kiekvienas.

Pirmosios kelios dienos – jūs kosmose. Sunku nupasakoti, kokias jausmų bangas gali sukelti vien to menkučio bejėgio padarėlio žvilgsnis! Kai paimsi į rankas savo mažylį ar mažylę, tu iš karto suprasi – gyvenimas daugiau niekas nebebus toks, koks buvo iki šiol. Buvote du, dabar jau trys (ar keturi!). Tas pirmąsias dienas kartu neišvengiamai lydės pasimetimas. Bet vėlgi – aplinkui daug patyrusių žmonių, kurie visada duos praktišką patarimą. Mano antras patarimas – pasikliauk tėviškais instinktais. Nes jie tikrai yra. Kažkaip, bet tu ir ji pajusite ko reikia mažyliui. Tai sunku paaiškinti, bet ta intuicija, matyt, yra užprogramuota, įdiegta kažkur giliai mūsų operacinės sistemos koduose. Įsiklausyk į savo vidinį tėvo balsą, jis nesumeluos.

Trečias mano patarimas – leisk jai pailsėti. Nors mums nuo mažens aiškina, kad „motina žino geriau“, bet aš tau pasakysiu paprastai – tėvai irgi žino. Ir žino labai neprastai! Tam mažyliui šią akimirką reikia tik ramybės, valgio, sausų vystyklų (ir tai, ne visada) ir – svarbiausia – artimo žmogaus šilto prisilietimo. Ir tas artimas žmogus, kai ilsisi ji – gali būti tu (pirmaisiais mėnesiais tų poilsio minučių tikrai labai prireiks). Patikėk, tavo glėbyje vaikelis jausis ne prasčiau, nei pas mamytę ant krūtinės.

Tiek patarimų pradžiai. Na, o pabaigai.. Žinau, kad tai nuskambės nuvalkiotai, bet tegul. Tu ir ji – gavote milžinišką dovaną. Dovaną pragyventi gyvenimą antrą kartą, išgyventi tas seniai pamirštas pirmąsias patirtis. Pirmąją šypsena, pirmąjį nedrąsų žodį, pirmąjį žingsnelį. Pamatyti ir patirti gyvenimą iš taip arti, kaip niekas kitas, išskyrus tėvus patirti negali. Tai labai trumpas, labai greitai prabėgantis laikas – nespėsi apsidaryti, o jis ar ji jau kulniuos į darželį.

 

Tad paskutinis patarimas – būk su jais, būk daug, būk atidžiai ir godžiai. Būk toks Tėtis, kokio pats sau visada slapčia linkėjai.

Nepamirštamos Tėvystės, bičiuli!

Gediminas, dviejų nuostabių mergyčių tėtis.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *