PIRMI METAI SU DUKRA
Po to, kai Sofija užėjo į svečius ir gerai apsidairiusi nusprendė pasilikti, pralėkė šešiolika mėnesių, bet esu tikras, kad jų buvo triskart tiek. Tai, be abejo, tirščiausi metai mano gyvenime, kurių išklotinę pamatęs bevaikis uždėtų sunkią ranką ant peties ir užjaučiamai atsidustų: “tai, kad vaikas atpažino voverę knygutėje, ar įlipusi į balą joje prisėdo, negali būti laikoma įvykiais.”
Oi kaip gali, oi kaip gali.
Pavirsdamas tėvu, taigi, būdamas tik antru numeriu po kelis kartus mane atsakingumu, įsijautimu, nuovokumu ir susigaudymu lenkiančios mamos (ne dėl to, kad nesistengiu, o dėl to, kad mano instinktai tėra NKL suoliuko šildytojo lygio, o jos — NBA finalų MVP), vis tiek jaučiuosi perplaukęs Atlanto vandenyną, na, ar bent jau įrudusią Nerį. Ir kiek visko beplaukdamas patyriau — ir mėšlungį, ir antrąjį kvėpavimą.
Stebėdamas kaip nuožmiai ir instinktyviai dukra kabinasi į kėdę, kad stovėtų, į ranką, kad eitų, matau tai, ko mums nelemta pamatyti apie save — virtimą žmogumi iš, geriausiu atveju, katino. Vaikas man padovanojo bilietą pirmoje eilėje visais rakursais patirti žmogėjimą, savo tvarkos chaose suradimą, vaizduotės klestėjimą.
Nėra jokio žmogaus mūsų gyvenime, nesvarbu, kiek smarkiai jį laikytum apkabinęs ir kaip ilgai neatmylėtum, kurį matai tiek daug, iš taip arti. Kurį apžiūrinėji po milimetrą, kasdien, daug, intensyviai. Kuriam esi toks pastabus. Ji bedė pirštu į nosį! Ji išspjovė karštą kotletą! Ji šyptelėjo savo trimis dantimis! Ji sako žodį “bamba” tik visai kitomis raidėmis! Tu virsti J.L.Borgesu, detonuojančiu neprilygstamu jautrumu aplinkai. Esi pirmą kartą užsienio didmiestį lankantis paauglys. Tarsi vieną rytą vietoje akinių rastum detektyvo žvitrumą įgalinančią optiką.
Savo akyse išgyveni sraigišką pokytį. Galimybė matyti žingsnis po mažo žingsnio kintantį tavo artimąjį yra taip netikėtai įgyta, kad užtrunka mylias savirefleksijos visam tam jausmų ir minčių kratiniui pagaliau suvokti ir įvertinti. Kai nori matyti, netrukdo net Instagramas. Aišku, tas idealistinis požiūris į dėmesį turi savo kainą: net ir permušdamas ritmą kasdieniu darbu arba atostogomis, esi aktorius filme “Švilpiko diena”. Viskas kartojasi, ritualai vyksta kone identiškai. Labas rytas / sauskelnės / košė / sauskelnės / laukas / sauskelnės / pietūs / sauskelnės iki kol baigsis baterija.
Jaunatėviai kovoja įvairiai: eina į nykiausius būrelius, kad tik prašviesėtų akyse, pabėga į darbus, prisidengdami nesąmonių nesąmone, kad vaikams svarbu karjeringi tėvai, kviečiasi visus iš eilės į svečius, užkimšinėja aifonais, telesrautu, bet kuo, kas tą retai išsikraunantį viesulą prirakina bent minutei-kitai. Vaikas, jei imiesi jo sąžiningai, yra Reikalai ir nėra jokio būdo jų išvengti, nepadarius saujos kompromisų.
Laimei, kol parpuolęs ant kelių bėdavoji, iš kedų išverčia kitas, elementoriškas atradimas: tu regresuoji į paprastus, labai paprastus dalykus, kurie teikia nepaprastą pilnumą. Mokaisi džiaugtis milimetrais, ne metrais, vienetais, ne tūkstančiais. Net ima maišytis protas, kad va čia ir yra visa ko prasmė, bet ją greitai nuveji realybe, vykstančia tavo telefone.
Dukra manęs nebyliai retoriškai klausia, kuriais savo gyvenimo metais esu tiek juokęsis? Dažnas suaugimo kontraktas turi privalomą priedą: pasirašykite čia ir čia, kad juoksitės tik ypatingais atvejais, o dažniausiai už tai ir susimokėsite (stand-upas, komedija, Netflix serialas). Suaugęs juokiesi kraupiai mažai. O tada — dukra. Ir išgirsti save kvatojantį iš smulkmės, kurią išgirdęs ne šeimos narys užjaustų dėl skystėjančio protelio.
Pirmaisiais metais vaikas yra tavo psichologas, kurio esminis triukas, pakelti ranką, pridėti prie širdies (ar ten, kur ji įsivaizduoja, kad širdis yra, pavyzdžiui, pilvo) ir deklaruoti: “žinok, aš nusprendžiau nieko nuo tavęs neslėpti”. O tada nukristi ir apsibliauti. Ar tankiai trypčioti kojomis ir rodyti pirštu į TV pultą, kas išvertus į lietuvių reiškia: paduok jį man, nebegaliu kaip noriu, tuoj išprotėsiu, paduok, po velnių, dabar, nes man šakės, duok jį greičiau, nes verksiu, aš jau verkiu, per vėlu, duok čia, štai ir rėkiu, dabar jau tikrai per vėlu, bet vis tiek duok, nes man jo reikia, o kai paduosi, gal ir nereikės, bet klykti aš nesiruošiu nustoti.
Viskas, kas galvojama, yra veide ir balse, be filtro ir spėlionių.
Didžioji pirmųjų metų pamoka tokia: negali būti nelaimingas, jei darai dalykus kartu. Klijuoji lipdukus ant galvos, šoki pagal Fever Ray, sinchroniškai žagsi. Mes, užaugėliai, dažnai praleidžiame šitą gyvenimo dalį: išsiskirstome po skirtingus darbus, po telefonus, po laisvailaikius, po savus serialus ir po savas lovos puses. Daryti. Dalykus. Kartu. Nėra daugiau jokios paslapties. Ji tiesiog nori viso tavo dėmesio. O dėmesys jai pirmiausiai — bendra veikla. Jai patinka su tavimi leisti laiką ir tai, žinoma, netruks amžinai. Net ir apskričiau žvelgiant, mes laimingėjame, kai galime kažką veikti kartu — nuo karjerų iki meilių, nuo pokalbių iki afterių.
Tau aiškiai, raiškiai ir keliasdešimt kartų buvo pasakyta ir parodyta, kas yra esminiai dalykai. Sofija, net ir nekalbėdama kasdiene kalba pasistengė, kad tu, menkas prote, tai suvoktum. Kokių ženklų nori dar? Gauti atsakymą į amžinus klausimus per metus su trupučiu, manau, yra neįtikėtinai geras sandoris. Net baisu pagalvoti, ko ji dar mane išmokys.
Tomas Ramanauskas, 2018 vasario 2d. FB įrašas