Gimus pirmajai dukrai, galvojau, kad „dabar tai jau galiu VISKĄ, man niekas nebebaisu“, – taip veikė kalnai išsiskyrusio oksitocino. Vis dėlto ėjo savaitės, mėnesiai, dukra augo sveika, santykiai su vyru buvo labai geri, bet giliai širdyje jaučiausi vieniša. Atrodė, kad kitoms motinystė kažkokia paprastesnė, džiaugsmingesnė… Galvojau, kad tikriausiai tokio nuobodaus mamystės laikotarpio priežastis – mano susikurti reikalavimai sau dėl kūdikio priežiūros (žindymas pagal poreikį, o tai reiškia beveik nuolat; daugkartinių sauskelnių naudojimas, o tai reiškia, kad negali ilgai ramiai pasivaikščioti, keliauti, reikia dažniau keisti), o viską vainikavo įgytas akušerės išsilavinimas. Viena vertus, džiaugiausi, kad niekas nenurodinėja, ką ir kaip daryti, kita vertus, jaučiau tuštumą, kad negalėjau tiesiog paplepėti apie mamiškus rūpesčius. Nors jaučiausi vieniša, parke vežimėlį išdidžiai stumdžiau viena, pavydžiai nužvelgdama kitas mamas, kurios tai darė ne vienos.
Kai dukra pasiekė „smėliadėžės“ amžių, supratau, kad dauguma pirmakarčių mamų susipažįsta būtent čia, o paskui jau kartu vežimėliuose vežioja šiuos arba vėliau gimusius vaikus.
Dukrai gimus draugių paskatinta ėmiau organizuoti išsamius 20 val. trukmės kursus besilaukiančioms šeimoms. Juose mes dalinamės patirtimi, žiniomis, mokomės praktinių įgūdžių, sužinome apie įvairius jausmus ir patirtis, ištinkančius laukimosi, gimdymo, pogimdyminiu laikotarpiais, ir ką su visu tuo daryti. Kursų pabaigoje vedu paskaitą būsimiesiems seneliams. Jiems pasakoju, kokie pokyčiai įvyko per tą laiką, kai jie buvo naujagimių tėvai, ir kaip jie gali padėti, o ne įkyrėti savo vaikams, tapusiems tėvais.
Kai po ketverių metų laukiausi sūnaus, nebenorėjau patirti to paties vienišumo jausmo, be to, jau „smėliadėžėse“ buvau išsiaiškinusi, kad taip jaučiausi ne viena. Todėl gimus sūnui pradėjau organizuoti Mamų klubą. Jame mes renkamės su vaikais, bet ne dėl vaikų, o dėl mamų. Kartais turime konkrečią temą, kartais ne, bet visada pasikalbame, kaip MAN praėjo ši savaitė. Dažnai būna sunku kalbėti apie save, kai viskas sukasi apie vaiko pasiekimus, sveikatą, pokyčius. Tokiu atveju klausiame mamos: „O kaip Tu dėl viso to jautiesi?“ Būna, kad juokiamės, būna, kad verkiame, tačiau dažniausiai būname tas kaimas, kurio reikia vaikui užauginti, nes susirinkusios mamos turi labai skirtingos patirties – vienos ateina dar laukdamosi pirmagimio, kitos – jau augindamos trečią vaiką.
Negaliu teigti, kad augindama antrą vaiką nesijaučiau vieniša. Bet žinojimas, kad kiekvieną antradienį susitiksiu su kitomis moterimis, labai stiprino. Kviečiu tokius mamų klubus organizuoti savo gyvenamojoje teritorijoje, idealu, jei galite į jį ateiti, o ne atvažiuoti. Taip susikuria kaimynystėje gyvenančių moterų gyva, o ne virtuali bendruomenė, kurioje esant reikalui galime ir pasaugoti viena kitos vaikus.
Akušerija ir moters tapimas mama yra temos, kuriomis gyvenu nuolat. Tai mano hobis ir aistra.
Šiltai –Agnė Škudienė
——————-
Jei kyla klausimų, gali rašyti el. paštu info@akuseresmokykla.lt