Laiškas nuo Vilmos Petrikienės

Labas, miela mama ir tėti,

jeigu skaitote šį laišką, vadinasi, jūsų šeimoje jau krykščia mažutėlis arba neilgai trukus sulauksite savojo stebuklo. Tai džiaugsmas ir taip pat puokštė visų kitų jausmų. Ypač jeigu tai pirmas vaikelis! Apkabinu jus. Apkabinkite ir vienas kitą. Palaikymas, tapus tėvais, yra bene svarbiausias įrankis, kurį galime pasitelkti tomis akimirkomis, kai gera, ar tomis dienomis, kai sunku. Jūsų vaikeliui reikia jūsų abiejų – tiek mamos, tiek tėčio. Jūsų abiejų įsitraukimas į šeimos gyvenimą (rūpinimasis vaikeliu, namų ruoša, maisto gaminimas ir pan.) – dovana visai šeimai:

  • tai būdas padėti vienas kitam, kad abu jaustumėtės svarbūs, pamatyti, mylimi;
  • tai pavyzdys, kurį norisi perduoti ateities kartoms;
  • tai galimybė puoselėti fizinę ir psichinę visos šeimos sveikatą.

Taigi linkiu jums apgaubti vienam kitą ir mažuosius besąlygine meile. Taip, būtent, meile be sąlygų. Priimti vienam kitą ir laimingą, ir pavargusį, ir nusiminusį, ir susijaudinusį, ir nerimaujantį, ir turintį lūkesčių… Galėčiau tęsti, bet idėja turbūt aiški.

Jeigu nutiktų taip, kad visko pasidarytų per daug, jeigu apimtų jausmas, kad viskas stringa ar tai šen, tai ten vis atsiranda naujų iššūkių, žinokite, kad jūs ne vieni! Dauguma tėvų kartkartėmis jaučiasi panašiai. Kreiptis pagalbos – dar vienas pravartus įrankis tėvystėje.

„Esu šalia“ – tai filosofija ir gyvenimo būdas, kuris man, Vilmai, padeda eiti vingiuotu motinystės keliu ir būti šalia kitų (ar savęs pačios), kai prireikia padrąsinimo, nusiraminimo, išklausymo… Esu mylintis ir mylimas žmogus (nors kartais oi kaip sunku save klystančią priimti ir mylėti…). Esu laiminga žmona žmogaus, kuris su meile, atidumu ir visa užburiančiu žaismingumu padeda kurti mūsų laimingą šeimą. Esu palaiminta keturių vaikų mama. Esu psichologė, nuolat susipažįstanti su drąsiomis šeimomis, atvira širdimi ieškančiomis pagalbos. Ateikite ir jūs, nes tai gali būti galimybė:

  • pasijusti išgirstam, suprastam;
  • pamatyti savą situaciją platesniu žvilgsniu;
  • gauti rekomendacijų, ką būtų galima daryti kitaip, ar įsitikinti, kad daug ką darote gerai;
  • nusiraminti, kad kartais galime padaryti tik tiek, kiek nuo mūsų priklauso, ir kad to dažnu atveju ir užtenka, o visa kita – kito žmogaus, Dievo, Visatos ar kitų aukštesnių jėgų rankose;
  • galbūt vėl pajusti dėkingumą bei palengvėjimą, o tada grįžti pas savo artimuosius, ir juos apkabinti.

Apsikabinimai gydo. Remiantis moksliniais duomenimis, 20 sek. trukmės apsikabinimas pakeičia biocheminius kūno procesus, tad kartu gali pasikeisti ir nuotaika. Kartodami, kad „aš esu geras, mylintis žmogus“; „aš myliu savo vaiką (ar bet kurį kitą tą akimirką jausmus sukeliantį žmogų)“, galime koreguoti savo mintis ir mus apėmusį jausmą. Tai padeda kurti ir palaikyti tarpusavio ryšį. O sveikas žmogiškasis ryšys yra stiprios šeimos bei stiprios visuomenės pagrindas. Jeigu aš galiu tai padaryti, galite ir jūs! Aš jumis tikiu.

Ačiū jums, mielieji, kad renkatės meilę. Tegul ji augina jus ir jūsų mažuosius.

 

Šiltai –

Vilma Petrikienė, www.esusalia.lt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *