Mieloji,
kokia trapi akimirka – laikyti naujagimį ant rankų. Šios akimirkos neįmanoma atkartoti jokiais būdais – vieną akimirką Tu pavargusi nėštukė, trokštanti greičiau išvysti mažylį, o kitą – jau mama. Kiek daug virsmų telpa gimime!
Pirmą sūnų gimdžiau būdama 25-erių, o antrą – 27-erių. Dukra gimė, kai man buvo 36-eri. Gimus sūnums viskas klojosi labai šauniai, lengvai. O gal tiesiog dėl užimtumo su dviem mažyliais visai nebuvo laiko atkreipti dėmesį į savo emocinę būklę.
Tačiau gimus dukrai mūsų šeimą aplankė ne tik didelis džiaugsmas, bet ir visas spektras kitų emocijų. Ir mane jos labai gąsdino! Nepaisant to, kad daug metų dirbu su emociniu intelektu, emocijų terapija, nustebau, kad po neprognozuojamų emocinių „žaibų“ nebepajėgdavau atsipalaiduoti ir nurimti.
Kodėl tai pasakoju? Noriu Tave patikinti ir kartu nuraminti, kad liūdėti, pykti, bijoti, būti sutrikusiai, sudirgusiai, abejingai yra taip pat normalu, kaip ir džiaugtis, mylėti, trykšti optimizmu, euforija, pasitikėjimu savimi.
Baisiausia, ką mes, mamos, galime padaryti – tai jausti kaltę dėl to, ką jaučiame, kol auginame savo mažiukus. Bet juk visai normalu liūdėti ir pasijusti esant visiškai beviltiška, kai penkias valandas bandai vaikelį užsūpuoti, o jis vis verkia ir verkia. Juk visai normalu pykti, kai, atrodo, maitini ir maitini, o kūdikėlis vis tiek nesotus ir nori gauti tavo meilę per glaudimąsi prie krūties.
Noriu Tau palinkėti drąsos – jausti tai, ką jauti. Neapsimesti, kad viskas gerai, kai norisi gerai išsiverkti, kai sunku, kai neišsimiegojai, pavargai. Neapsimesti, kad kiekviena diena kvepia medumi ir aplink skraido drugeliai. Drąsa priimti savo emocijas leidžia jas greičiau išgyventi ir ieškoti naujų – malonesnių emocijų.
Būk drąsi jausti.
Daiva
Moterų emocinės gerovės puoselėtoja. Terapinio konsultuojamojo ugdymo (koučingo) kurso „Vidinė Stiprybė“ kūrėja. Knygos „Uždaryk duris iš kitos pusės“ autorė