Sveika!
Noriu Tave pasveikinti tapus mama! Galbūt tai nauja patirtis, o galbūt ir ne, bet tai visai nesvarbu.
Naujos gyvybės atsiradimas – labai jaudinantis ir jautrus momentas. Kad ir kokia pasiruošusi jaustumeisi, vis tiek atsiranda dalykų, kurie Tave stebina, be galo džiugina, bet kartais ir išmuša iš vėžių… Galiu Tave paguosti, kad tikrai tokia esi ne viena. Visos mamos su tuo susiduria.
Aš pati užaugau daugiavaikėje medikų šeimoje, mažyliai mane supo nuo pat vaikystės, su nekantrumu laukiau aštuoniolikos, kai jau galėsiu bėgti ieškoti tėvelio savo būsimiems vaikams. 🙂 Tinkamo vyro paieškos užsitęsė ir pirmojo vaikelio susilaukiau tik po dešimties metų.
Buvau laiminga! Nepriekaištingas nėštumas, puikūs parengiamieji gimdymo kursai, greitas, lengvas gimdymas ir ilgai lauktas sūnelis gulėjo mano rankose. Toks minkštas, kvepiantis, ramiomis akytėmis žiūrintis į mane. Vyras visą laiką buvo su manimi, žavėjosi mano stiprybe, gimdymas mus labai suartino. Grįžusi namo, radau pilną šaldytuvą maisto, švarius namus ir daug visokių reikalingų dalykėlių mažyliui. Vyresnės kaimynės puikiai žinojo, ko reikia ką tik pagimdžiusiai mamai. Iki šiol dėkoju Aukščiausiajam už jų palaikymą!
Bėgo dienos, aš švelniai rūpinausi savo mažyliu, bet širdyje pradėjo kirbėti nerimas… kažkoks keistas jausmas… tuštuma… Niekaip negalėjau suprasti, kodėl kitos mamos trykšta meile savo mažyliams, o mano širdis tarytum užblokuota…
Toks prieštaringas jausmas… Instinktų lygyje jaučiausi esanti visiška mama liūtė, pasiruošusi suplėšyti į gabalus bet ką, kas tik pabando kaip nors pakenkti mano mažyliui… Bet širdyje nejutau tos tyros beribės meilės, apie kurią svajojau nuo pat vaikystės…
Nežinau, kuo būtų pasibaigusi mano istorija, jei ne draugės žodžiai, ištarti dar prieš gimstant sūnui: „Būna, kad savo vaiką pamilsti ne iš karto. Kartais tiesiog reikia palaukti. Ir tai normalu, daug mamų taip jaučiasi, tik su niekuo nesidalija šiais jausmais, nes bijo būti pasmerktos.“
Ir aš laukiau. Laukiau kantriai, stengdamasi duoti tiek, kiek tą minutę galiu, toliau rūpinausi savo mažyliu, džiaugiausi ir stebėjau, kaip jis auga. Draugės žodžiai mane šildė, suteikė vilties ir neleido nugrimzti į gilią depresiją.
Laukti prireikė ilgai, net dvejus metus, bet užplūdęs jausmas pralenkė visus mano lūkesčius! Tą akimirką prisimenu kaip vakar – ant mano krūtinės pliūptelėjo šviežutėlė dukrytė ir aš pajutau, kaip meilė sunkiasi į kiekvieną mano ląstelę! Šilta, tyra, nesibaigianti…
Pagaliau! Tyra beribė motiniška meilė tiesiog tryško per kraštus! Abiem vaikams!
Dabar žinau, kad nėra vienos taisyklės visoms. Nėštumo ir gimdymo hormonų audros gali nublokšti mamą į tokius širdies kampelius, apie kuriuos ji net nenutuokė. Todėl be galo svarbu, kad tuo momentu šalia atsirastų palaikantis žmogus, kuris priima, apkabina ir girdi.
Noriu, kad žinotum, jog Tavo širdy Yra vietos Visiems jausmams, ir visi jie turi savo funkciją, nebijok jų, priimk ir leisk jiems Būti! Kad ir kas nutiktų, TU visada esi ir būsi PATI GERIAUSIA MAMA savo vaikui!
Apkabinu,
Asta Dahshleiger
————-
dienoscentras@algojimas.lt | +370 685 30599; +370 687 21818 | www.pojuciuklinika.lt/lt