Vis rašau ir trinu, rašau ir trinu. Sudėti į žodžius tai, kas gyvena mamos širdyje, nelengva. Be jokios abejonės, motinystė – labiausiai mane brandinanti, grūdinanti ir auginanti kelionė. Ir nors ji manęs niekada negąsdino net jei ir neturėjau rožinių lūkesčių (užaugau tarp keturių brolių), tik tapusi mama supratau, kad viskas, ką žinojau iki tol, buvo teorija. Tai nuotykis, į kurį neriame neturėdamos jokių instrukcijų ir paruoštų atsakymų.
Paėmusi ką tik gimusį sūnų, išsigandau suvokusi, kad atėjo akimirka, kai tam mažam žmogeliui būsiu visas pasaulis. Buvo baisu, nes nuo pirmų savaičių parbloškė, rodos, nesibaigiantis kūdikio verksmas dieną naktį ir abejonės, ar vaikui tikrai viskas gerai.
Ačiū Dievui, kad per iššūkius ėjome tvirtai susikabinę su vyru. Juokaujame, kad jei ištvėrėme tuos keletą metų, ištversime viską. Bet po savaitės ar dviejų jis grįžo į darbus, o aš likau su tuo kūdikėliu viena. Pamenu, kaip vidurdienį rašydavau ar skambindavau vyrui su ašaromis akyse ir prašydavau greičiau grįžti.
Pasigaminti valgyti, vairuoti su verkiančiu kūdikiu, paguldyti į lovytę, kad neprabustų, naktį miegoti sėdint su vaiku ant rankų… kasdienybė tapo nemenku iššūkiu. Su vyru buvome du pavargę ir nuolat neišsimiegoję tėvai. Gyvenimas palengvėjo, kai iš beveik dvejų metukų sulaukusio sūnaus raciono pašalinome kviečius ir laktozę – kaip greitai paaiškėjo, naktinių skausmų ir verksmų priežastis.
Kai visos patirtys prispaudė prie sienos, pradėjau klausyti užsienietiškų tinklalaidžių apie motinystę. Ir juokdavausi, ir graudindavausi. Savo kailiu pajutusi pokalbių ir bendrystės galią, nusprendžiau pati kalbinti mamas. Taip atsirado „Kalba mamos“, kur jau trečius metus kviečiu mamas dalytis savo patirtimi.
Auginti žmogų… Kokia didelė atsakomybė. Kartais slegianti pečius, o kartais pakylėjanti iki svajonių dangaus. Atverianti daugybę mažų slaptų durelių, iki kurių anksčiau niekada nebuvau prisikapsčiusi. Jas pravėrusi kartais įkrentu kaip Alisa į tą triušio urvą ir atrodo, kad išėjimo nėra. Bet jis visuomet yra.
Norisi palinkėti ramybės ir drąsos nebijoti būti motinystėje taip, kaip jaučia širdis. Ir ieškoti pagalbos, jei pavargai. Galbūt ta pagalba bus kitos mamos ausys ir apkabinimas.
Tikiu, o ir mane pasiekiančių mamų laiškai leidžia liudyti, kad nuoširdus pokalbis gali būti gydantis. Kalbėkime, mamos.
Marija