Laiškas nuo Raimondos

Labas,

 Skraidžiau padebesiais kai sužinojau, kad laukiuosi, tai buvo planuotas nėštumas. Nėštumo pradžia praėjo sklandžiai, mano klinikoje vis dalindavosi ir užsimindavo apie pogimdyvinę depresiją,- apie kurią dar nebuvau girdėjusi. Tokią informaciją tiesiog nustumdavau į šoną, man net nekilo minties tuo domėtis, – jaučiausi emociškai stipri ir tokia laiminga, nes taip nekantriai laukiu savo dukrytės gimimo.

Jau nėštumo pabaigoje mane užplūdo labai keisti jausmai, dabar tai paaiškinčiau kaip tiesiog pasikeitusių gyvenimo aplinkybių, skaudžių patirčių ir vienatvės rezultatą. Taip jau atsitiko, kad dėl karantino teko gyventi vienai, tuo tarpu asmeniniai santykiai su vyru pradėjo klibėti, atitolome vienas nuo kito, mane slėgė vyro siunčiami signalai, kad jis nėra pasirengęs, o gal net nenori būti tėvu.

Dukrytė pasaulį išvydo kiek pavėluotai nei buvo nustatytas terminas, labai daug nerimavau ir save užkroviau priekaištais -„kodėl gi dar nepagimdau?“. Mano dukrytė atėjo į šį pasaulį visai kitaip, nei planavau – po 16 valandų besitęsiančių sąrėmių. Kilo komplikacijų ir teko skubiai atsidurti ant operacinio stalo. Po cezario pjūvio atsigavau labai sunkiai, akyse vis prabėgdavo kraupūs vaizdai ir atsiminimai kokį stresą ir nerimą teko išgyventi. Kaltinau save, kad nesugebėjau pati pagimdyti, juk viską planavau daryti visai kitaip. 

 Gimus vaikui, po savaitės laiko vyrui teko skubiai išvykti ir užbaigti įrenginėti mūsų naujus namus; aišku tik su sąlyga, jei aš sutinku pasilikti viena su dukra. Nenorėdama pasirodyti silpna pasakiau, kad „viskas gerai, važiuok“. Tai buvo pačios sunkiausios kelios savaitės mano gyvenime. Dėl nemigos ir pervargimo mano emocinė būklė susilpnėjo, ašaros pylėsi upeliais kiekvieną dieną, buvo beprotiškai sunku, o pagalbos neišdrįsau paprašyti, niekam nenorėjau pasakoti kaip jaučiuosi.

 Su manimi susisiekusi mano daktarė klausinėjo apie mano emocinę būklę, bet jai nieko nepasakojau ir sakiau, kad man viskas gerai, bijojau likti nesuprasta – juk vaiko gimimas tokia didelė laimė. Dabar suprantu kaip svarbu kalbėtis ir nebijoti prašyti pagalbos. Visos mes esame skirtingos, todėl yra visiškai normalu jaustis kitaip. Neteisk savęs, kad šiandien jautiesi pavargusi, suirzusi, abejinga, nespinduliuosi entuziazmu ir tiesiog nori pusvalandžio sau. Tikiu, kad mes negalime pasirūpinti savo mylimaisiais, jei pirmiausia nepasirūpiname savimi.

 Linkiu tau priimti visas emocijas, jas išgyvent  ir nebėgti nuo jų, nelyginti savęs su kitom mamomis. Tiesiog leisk sau būti savimi, patikėk, – tu esi pati geriausia mama savo vaikui.  Šnekėkis ir dalinkis savo jausmais su artimaisiais, nebijok paprašyti pagalbos, leisk sau pailsėti ir pasikrauk energijos, kuri tau padės judėti į priekį.

 Kaip padėjau sau susitvarkyti ir išgyventi šį emocinį lūžį?

Būdama dar nėščia pradėjau užsiiminėti nėščiųjų joga. Jogos praktikos padėjo man fiziškai sustiprėti bei atitrūkti nuo negatyvių minčių. Pagimdžiusi supratau, kad kuo greičiau noriu tęsti jogos praktikas, tai buvo man kaip savotiška meditacija, kuri padėjo nuraminti vidinį nerimą, leido ištreniruoti ir išugdyti savo ištvermę. Neseniai pradėjau jogos instuktorės veiklą, mano tikslas – padėti moterims atsigauti po skaudžių patirčių, padėti geriau pažinti savo kūną bei protą per jogos užsiėmimus. 

 Raimonda | Body Positive Fitness Flows

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *