Prisimenu tą akimirką, kai pirmą kartą paėmiau į glėbį pirmą savo vaikelį… Užplūdo įvairiausi jausmai: ir visiška palaima bei euforija, patyrimas, jog galiu kalnus nuversti, ir beviltiškai sunki atsakomybė. Aš, kaip ir daugelis mamų, galvojau, kad vaikelis – tai džiaugsmas (o giliai širdyje kirbėjo mintis: „Jei kartais jaučiuosi blogai, ar aš jo nemyliu?“). Norėjau suteikti jam patį geriausią gyvenimą, tačiau kaip? Pirmą kartą suvokiau, koks gyvenimas nesukontroliuojamas, o norėjau savo mažylį apsaugoti nuo skausmo (ypač nuo to, kurį kadaise pati patyriau gyvenime). Kiekvieną kartą skaudžiai perverdavo mintis, kad man nepavyksta būti tuo, kuo norėčiau, negaliu duoti tiek, kiek norėčiau. Naršiau žurnalų ir interneto platybėse tarp laimingų mamų ir vaikų pasaulių bandydama suvokti, o kaip yra kitoms? Kol galiausiai sustojau ir paklausiau savęs, kas vyksta su manimi, su pasauliu, kas yra motinystė gilesne prasme?
Ir tada pradėjo vertis patyrimai, istorijos, susitikimai. Iš kurių gimė knyga „Motinystės kelias“. Kuo daugiau klausausi, tuo labiau suvokiu, kad kiekviena labai savaip keliaujame motinystės keliu. Visos susiduriame su savo vaikyste – su nuostabiomis ir kartais sunkiomis patirtimis… susiduriame su šiek tiek išprotėjusia mūsų laikų kultūra. Ir visos susiduriame su vidiniais pokyčiais. Ši kelionė kartais būna kupina džiaugsmo ir atradimų, kartais kupina liūdesio, gedėjimo, atsisveikinimų ir susitikimų. Tuomet, kai pradedame šį patyrimą matyti kaip savo gyvenimo kelionę, išnyra prasmės jausmas ir ištraukia mus iš bejėgiškumo liūno.
Noriu Tau pasakyti, kad esi ne viena. Nors gyvenimas banguoja ir netobulai, tikrai nesusimovei savo motinystėje. Atrask kitus žmones, kuriems gali pasipasakoti, atsiverti. Nustebsi, kiek sąskambių atrasi kituose. Kiek moterų gali suprasti, ką Tu išgyveni. Rask ausis, kurioms gali papasakoti savo dabarties ir apskritai gyvenimo istoriją. Nustebsi suvokusi, kad pradėjus pasakoti ta istorija pasikeis – pasikeisi ir tu. Ir saugokis kaltės – ji naikina sielą. Jei imsi graužti ir kaltinti save, jei bandysi save „padaryti“, Tavo motiniška intuicija (kurią Tu turi, net jei pati to nežinai) negalės sušilti ir išsiskleisi. Tad bendrauk, kalbėk, pasakok, rašyk, skaityk, maudykis, šoks, rėk, verk, grok, dainuok, valgyk, rask rankas, kurios Tave glostys, akis, kurios kartu verks, ausis, kurios girdės nebandydamos pakeisti. Rūpinkis savimi. O visa kita vyks savaime. Tavo mažylis patirs tai, ką ir nori jam duoti – šiltas rankas, kurios apkabina, akis, kurios jį mato, ir balsą, kuris jam dainuoja… Jam reikia tik tiek. Ir to gana…
Sigita Valevičienė
Psichologė, keturių vaikų mama, knygos „Motinystės kelias“ autorė