Sveika.
Aš esu Elena. Ir žinau, ką Tu išgyveni. Bet Tu ne viena, mieloji.
Kai 2018 m. pagimdžiau Uršulę, buvau įsitikinusi, kad man tai jau tikrai bus viskas aišku, jausiuosi rami, skraidys drugeliai ir vaivorykštėmis bėgios vienaragiai, iš cukrinių debesėlių kris saldainiai. Na, turbūt suprantate, ką turiu omenyje. Grįžus namo, antrą ar trečią parą viskas pakriko. Verkiau su kiekvienu dukrytės verkimu, pradėjau abejoti kiekvienu savo sprendimu, savo sugebėjimais būti mama, žmona, sese, dukra ir apskritai žmogumi. Jaučiausi siaubingai. Neviltis susimaišė su savęs ir savo vaiko gailėjimu, apniko labai didelis pasimetimas, ėmiau nepasitikėti savimi ir bijoti. Bet juk aš gydytoja! Ir ne šiaip, o vaikų ir dar naujagimių, tie mažiukai buvo mano stiprioji pusė! Nesupratau savęs, savo jausmų ir emocijų, buvo baisu ir gėda prisipažinti vyrui, kad esu tokia trapi ir pažeidžiama. Juk turėčiau džiaugtis ir būti kupina meilės, juk tai pirmas mano vaikiukas, taip laukta dukra, viskas taip puiku! Bet jaučiausi lyg įkritusi į juodą duobę. Ta „duobė“ turi pavadinimą – motinystės melancholija arba angliškai baby blues.
Kas man padėjo visa tai ištverti ir vėl atsistoti ant kojų? Visų pirma, artimieji. Vyras, kuris buvo šalia, rūpinosi, mylėjo ir padėjo. Be galo svarbu žinoti, kad nepaisant to, jog jautiesi apsupta nesuprantamos tamsumos, mylimas vyras Tau ištiesia ranką. Tačiau vyras turi žinoti, kas yra motinystės melancholija. Visų antra, žinojimas ir supratimas, kas vyksta. Kad tai ne „stogas važiuoja“, ne „balti arkliai parjoja“, o visai kita logiškai paaiškinama priežastis su savo etiologija, fiziologija ir patfiziologija (man, kaip medikei, tai žinoti buvo labai svarbu). Ir trečias dalykas – žinojimas, kad esu ne viena. Žinojimas, kad yra be galo daug tą patį patiriančių moterų, kad galiu su jomis pasišnekėti, pasiguosti. Didžiulė paguoda man buvo viena draugė, kuriai, mano manymu, buvo dar blogiau nei man. Mes viena kitai tuo metu buvome ramsčiai, bandėme už ausų ir plaukų viena kitą traukti iš tos „duobės“. Ir ištraukėm! Manau, būtų labai pravertę pabendrauti su jau tai išgyvenusia mama, bet tuo metu tokios nepažinojau. O dabar žinau, kad tokių mamų yra gausybė. Tarp jų ir mano pačios mama.
Kai supratau, kad ši siaubinga būsena yra laikina, kad man „stogas nevažiuoja“, tapo lengviau ir ėmiau viltis, kad tai praeis, kad aš vėl būsiu aš, kad virš galvos „juodas debesis“ nebekabės.
Tad labai noriu šiandien apie tai pakalbėti plačiau, kadangi manau, jog šiuo metu moterų situacija dar sunkesnė nei bet kada anksčiau. Visų pirma, vyrauja didelė nežinomybė, koks bus pasaulis ateityje ir apskritai KAS VYKSTA. Visų antra, šiuo metu turime gimdyti vienos, o tai yra gana rimtas stresorius. Todėl manau, kad baby bluesai gali „pakirsti“ daugiau mamų nei įprastai.
Kas yra motinystės melancholija ir kodėl ji ištinka? Nėštumo ir gimdymo metu moteris patiria labai daug pokyčių – fizinių, hormoninių, emocinių, socialinių ir visokių kitokių. Ir tikrai ne kiekviena pagimdžiusi moteris gali visa tai lengvai atlaikyti. Tai nėra retas dalykas – motinystės melancholiją patiria net 50–80 % moterų. Šiuo metu manoma, kad šios būklės patofiziologija yra labai įvairi. Visų pirma, daug streso sukėlęs gimdymas – rizika didėja toms, kurios pagimdė neišnešiotą naujagimį, kurios gimdymas buvo komplikuotas ar reikėjo atlikti skubią cezario pjūvio operaciją. Kitas kaltininkas – socialiniai veiksniai – jei moters nėštumo metu niekas nepalaikė ar, neduok Dieve, ji patyrė smurtą artimoje aplinkoje (tiek fizinį, tiek emocinį). Radau informacijos, kad įtakos gali turėti ir gyvenimo būdas: miego higiena, sportavimas, maisto raciono pokyčiai, vitaminų trūkumas (ypač B6), rūkymas, alkoholio vartojimas. Na ir galų gale paprastoji fiziologija bei patofiziologija – hormonų šėlsmas nėštumo, gimdymo metu ir po jo. Kaip žinia, hormonai daro įtaką mūsų emocijoms ir gyvenimo kokybei. Anksčiau buvę depresijos epizodai irgi didina riziką. Taigi visi šie veiksniai susideda, papildo vienas kitą.
Moterys, patiriančios baby blues, dažniausiai įvardija šiuos simptomus: nuotaikų kaitą, išreikštą nerimą, verksmingumą, padidėjusį jautrumą, nuovargį, liūdesį, nesugebėjimą susikaupti, sutrikusį miegą, prastą apetitą arba atvirkščiai – labai didelį apetitą, pyktį ant kūdikio, ant aplinkinių, kartu didelį kaltės jausmą, kad taip jaučiasi, ir savigraužą, kad nėra pakankamai gera mama. Tačiau svarbu paminėti, kad moteris vis tiek sugeba pasirūpinti kūdikiu, savimi ir nekelia grėsmės savo ar kūdikio sveikatai.
Užsitęsę minėti simptomai vienai iš aštuonių moterų gali pereiti į sunkesnę formą – pogimdyminę depresiją. Jeigu išvardyti simptomai tęsiasi 3–4 savaites, moteris didžiąją dalį laiko verkia, nebegali pasirūpinti vaiku ar savimi, nustoja valgyti arba nuolat valgo, nebemiega ir (ar) pradeda kalbėti, kokia ji bloga mama, kad kūdikiui tik kenkia ir iš jos nėra jokios naudos, būtinai ieškokite, kas galėtų jai pagelbėti. Ir ne po savaitės, o dabar pat.
Šiuo sunkiu mamai laikotarpiu (kalbu apie baby blues) yra be galo svarbu, kad artimieji ją palaikytų, žinotų, kas vyksta, kodėl tai vyksta ir kaip padėti. Labai svarbu palaikyti gimdyvę, apgaubti ją besąlygiška meile, pagelbėti visais buitiniais klausimais ir padėti jai vėl atrasti gyvenimo džiaugsmą. Kiek įmanoma. Ir jokiu būdu nepykti ant jos, o verčiau apkabinti ir šimtą kartų pasakyti, kad ji gera mama ir kad yra labai mylima. Žinoma, be galo svarbu ir tai, kad mama turėtų su kuo pasišnekėti, – ar su kita tokią būseną išgyvenusia mama, ar su drauge, ar su psichologu.
Ko gero, parašiau viską, ką norėjau pasakyti. Noriu visas mamas patikinti, kad viskas praeis, sunkumai pasimirš, o jūs esate nuostabios. Visos be išimties. Ir jūsų mažyliai jus myli besąlygiškai. Todėl linkiu: hold on and keep mommying.
Elena Landsbergytė-Bukauskienė, vaikų ligų ir neonatologijos gydytoja rezidentė